Panevėžys

Panevėžio rajonas - vienas didžiausių rajonų Lietuvoje, kuriame gyvena  apie 40 tūkst. gyventojų. Panevėžio rajono centrą Panevėžį kerta, lanku jį apjuosdama, automagistralė Via Baltica. Panevėžio rajono kaimynai - Kedainių, Radviliškio ir Anykščių rajonai. Beje, neseniai Anykščius iš Panevėžio dar buvo galima pasiekti siauru geležinkeliu, vadinamuoju siauruku. Pasakojama, kad traukinys buvęs toks lėtas, jog studentas, sumanęs pradžiuginti savo mylimają gėlėmis, iššokdavęs jų priskinti ir vėl traukinį lengvai pasivydavęs…

Čia Vidurio lyguma, delingos juodžemio ir priesmėlio žemės. Dirvožemiai palankūs žemės ūkiui plėtoti. Upytėje veikia bandymų stotis - linų auginimo mokslinio tyrimo centras.  Šiaurinė rajono dalis yra Mušos ir Nemunelio žemumoje, kur vingiuoja Levuo. Didesnė rajono dalis priklauso Nevėžio žemumai. Šios upės, gilindamos savo vagas ir surinkdamos daugelio mažesniu intaku vandenis, vingiuoja į priešingas puses: Lėvuo - į šiaurę, Nevėžis - į pietus. Kraštovaizdyje vyrauja lygumos. Per lygumą toli matyti, tačiau akys vis tiek horizonte atsiremia į mėlyną miško juostą. Miškai užima daugiau nei trečdalį rajono terirorijos. Šiaurtinėje miškingiausioje rajono dalyje plyti reto grožio pušimis siūruojanti Žaliosios giria, Gitėnų miškų masyvas.

Ežerų rajone mažai, vos 10. Didžiausias jų -  Juodis (44 ha), pasislėpęs pietiniame rajono pakraštyje, už keliolikos kilometrų nuo Kauno plento. Yra keliolika tvenkinių. Saviti vandens telkiniai susidarę senuose žvyro karjeruose.

Panevėžio rajone labiausiai turistų lankomas Krekenavos regioninis parkas. Čia Pašilių miško apsuptyje ganosi stambiausi Europos žvėrys - stumbrai. Ant Vadakties upės kranto, svirne įkurtas J.Tumo-Vaižganto knygnešių muziejus. Stultiškių kaime vėjo malūne yra Linų muziejus. Šimtametis Aukštaitijos siaurasis geležinkelis kviečia pasigrožėti mažai civilizacijos paliestais gamtos vaizdais ir siūlo specialią kultūrinę programą.

Apskrities centras  Panevėžys - vienas didesnių Lietuvos miestų, įsikūręs Šiaurės Lietuvoje, abipus Nevėžio upės. Panevėžys – gausus žalumos, tvarkingas miestas, kuriame gyvena virš 87  tūkst. gyventojų. Tai bene lietuviškiausias miestas: 96 proc. sudaro lietuvių tautybės žmonės. Panevėžio miesto istorija prasideda nuo 1503 metų rugsėjo 7 d., kada didysis Lietuvos kunigaikštis, Lenkijos karalius Aleksandras savo rašte Ramygalos bažnyčios klebonui apie dovanojamas žemes tarp Nevėžio ir Lėvenį upių pamini Panevėžio miesto vardą. Miestą puošia šiam kunigaikščiui skirta skulptūra. Kita įdomi skulptūra skirta J. Miltiniui išgarsinusiam miestą teatro pastatymais, originalia režisūra, savitu dramos teatru. Panevėžys garsėja   vieninteliu Lietuvoje Lėlių vežimo teatru. Nuo seno Panevėžio kraštas garsėja savo žmonėmis. Kas Lietuvoje nežino Panevėžio Pijorų mokyklos auklėtinio, vėliau architekto Lauryno Gucevičiaus, XVIII a. suprojektavusio Vilniaus arkikatedrą, ar garsaus tiltų inžinieriaus, pirmojo pakeliamųjų tiltų autoriaus Stanislovo Kerbedžio? Kas nedainavo ar neskaitė Karsakiškyje gyvenusio kunigo Antano Strazdelio eilių?

XX a. pirmoje pusėje Panevėžio apylinkėse gimė, augo ir mokėsi daug puikių žmonių, garsinusių ir tebegarsinančių Panevėžį ir Lietuvą. Tai:

  • Balys Sruoga, rašytojas, vokiečių kalintas koncentracijos stovykloje ir parašęs memuarų knygą „Dievų miškas“;
  • Alfonsas Lipnickis – Lipniūnas, kunigas, visuomenės veikėjas, vėliau nukankintas vokiečių;
  • Juozas Urbšys – diplomatas, nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras;
  • Antanas Belazaras – kompozitorius, operos-pasakos „Kupriukas muzikantas“ autorius;
  • Alfonsas Šapoka – istorikas, Lietuvos istorijos autorius;
  • Juozas Balčikonis – žymus lietuvių kalbininkas;
  • Juozas Miltinis - Dievu ir velniu vadintas žmogus. Jis, jau pasimokęs Paryžiuje, 1941 m. atvažiavo į Panevėžį iš Kauno su nauja trupe ir dešimties dramaturgijos klasikos veikalų sąrašu kišenėje. Tame Sąraše buvo V. Šekspyro, A. Čechovo, F. Diurenmato, A. Strindbergo, Sofoklio vardai. Jo spektaklių važiuodavo žiūrėti iš Rygos, St. Peterburgo, Talino ir tolimesnio užsienio. O J. Miltinio išugdyti, mokslų nebaigę neprofesionalai Lietuvoje ir svečiose šalyse išgarsėjo kaip puikūs kino aktoriai. J.Miltinio palikimo studijų centras Panevėžio mieste – tai vieta, kur režisierius praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Čia išsaugota didžiulė biblioteka, kurioje 3429 egz. knygų ir žurnalų, turtingas rankraščių fondas, paveikslų kolekcija, 109 kompaktinės plokštelės su Maestro repeticijų įrašais, vaizdo dokumentai.

Dar vienas šio rajono įžymybė - Linų muziejus, įkurdintas sename Stultiškių malūne netoli Upytės miestelio. „Guli linas – suguli šilką, guli vilna – suguli vilką“, - sako lietuvių liaudies patarlė. Senovės lietuviai net turėjo linų dievą Vaižgantą.