Kelionė į Ukmergę

Ukmergės miestas, užimantis 20,4 kv. km teritoriją, turintis apie 22 200   gyventojų išaugo abipus Šventosios upės. Centre į Šventąją įteka dešinysis intakas Ukmergėlė, anksčiau vadinta Vilkamergėle. Ilgą laiką Ukmergė vadinta miestų sankryža: čia kirtosi Kauno - Zarasų ir Vilniaus - Panevėžio plentai. Tačiau 1980 m. nauja Vilniaus - Panevėžio magistralė paliko miestą šone. Ukmergė lengviau atsikvėpė: sumažėjo transporto srautas, o kartu - triukšmas ir miesto tarša. Ukmergė - viena iš anksčiausiai istoriniuose šaltiniuose minėtų gyvenviečių. Manoma, kad kunigaikštis Dausprungas čia pastatęs pilį, istoriniuose šaltiniuose paminėtą 1225 m.

Miesto pavadinimas kildinamas iš legendos: tamsiuose miškuose kadaise gyvenusi žynė. Žmonės ją vadinę Vilkmerge. Kartą tuose miškuose medžiojusiam kunigaikščio Dausprungo sūnui Tautvilui pristigę strėlių, o tuo metu jį užpuolę vilkai. Nuo pražūties jį išgelbėjusi žynė - graži mergelė.Ji sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Kunigaikštis Dausprungas prie Šventosios pastatęs pilį ir žynės garbei pavadinęs ją Vilkmerge.

Miesto pavadinimo kilmę įamžino Ukmergės centre stovintis skulptoriaus V.Krutinio paminklinis akmuo Ukmergės 750-mečiui atminti. Bareljefas ant akmens su moters veidu ir grėsmingai pražiotais vilkų nasrais tarytum primena legendas apie senąjį miesto Vilkmergės vardą.

Ukmergę supą Pivonijos miškas, kuriame 2-ojo pasaulinio karo metu naciai Lietuvoje ėmėsi žydų tautos genocido. 1941 m. Ukmergės ir apylinkių žydai buvo suvaryti į Vaitkuškio dvare įkurtą getą, o iš ten jie buvo varomi į Pivonijos šilą ir žudomi. Šiandien tuos kraupius laikus mena žudynių vietoje esantis paminklas, kuris skausmingai primena 10 239 žmonių mirtį.